Mano kelias
Kelias, kurį ėjau pats
Žinoti, ką darai blogai, ir vis tiek tai daryti yra viena didžiausių vidinių kankynių.
Ribojantys įsitikinimai. Užgniaužtos emocijos. Užslopintos svajonės ir poreikiai.
Daugumą šitų dalykų susikūrėme vaikystėje, nes kitaip negalėjome. Tai buvo strategijos, kurios mums padėjo išlikti ir tuo metu mus saugojo.
Kai prieš kokius penkerius metus susipažinau su šitais konceptais, jie mane sužavėjo. Mintis, kad dauguma mūsų sprendimų yra tik automatinės, pasąmoninės reakcijos, privertė domėtis, skaityti ir analizuoti save.
Kai viskas vyko prote
Bet po kurio laiko supratau, kad žinoti neužtenka.
Buvau tapęs informacijos kaupimo mašina. Podcastai, knygos, seminarai… Galva pilna žinių, bet kai ateidavo laikas priimti sprendimą ar pasakyti „ne“, kūnas vis tiek sustingdavo. Pasąmonė visada laimėdavo prieš logiką.
Vėliau atėjo meditacija, savianalizė, koučingas. Progresas pasimatė, tapau ramesnis. Bet viskas vis tiek vyko prote. Dažnai suprasdavau, ką darau ne taip, bet negalėdavau sustoti. Supratimas nieko nekeitė. Automatinės reakcijos išlikdavo.
Grįžimas į kūną
Lūžis įvyko tada, kai įtraukiau kūną.
Atsirado metodai, orientuoti į jausmus ir patyrimą: judesio praktika, konsteliacijos. Pradėjau pažinti ne tik mąstymą, bet ir tai, ką jaučia mano kūnas. Po truputį priėmiau tuos kaltę, gėdą ir kitus sunkius jausmus, kuriuos tiek metų buvau atstūmęs.
Paskutiniais metais atradau energetines praktikas, vizualizacijas, hipnoterapiją ir emocijų paleidimus. Tai metodai, kurie transformavo mane iš esmės.
Sąmoningas susitikimas su jausmu išlaisvina labiau nei bet kokia teorija. Tai galios susigrąžinimas, išėjimas iš „aukos“ ar „įrodinėtojo“ pozicijos. Tai mane taip patraukė, kad nusprendžiau pasimokyti giliau.
Kur esu šiandien
Šiandien jaučiu prasmę dalintis tuo, ką išmokau.
Žmonės, su kuriais teko dirbti, išeina laisvesni, numetę akmenį, kurį nešiojosi visą gyvenimą. Ar tai būtų kaltė, gėda, aukos vaidmuo, ar koks gilus ribojantis įsitikinimas.
Emocijų paleidimo metodikoje dirbame be perdėto ir priverstinio kapstymosi. Neanalizuojame praeities valandomis, atleidžiame tai, kas įstrigę čia ir dabar, apjungdami patyrimą, kūną ir protą.